Pažintinės kelionės Vinco Kudirkos atminimo vietomis maršrutas
Kudirkos Naumiesčio plane pažymėtas mėlyna linija.
SIŪLOME KELIAUTI TAIP:
1.Vinco Kudirkos paminklas Varpo aikštėje.
2.Dr. Vinco Kudirkos muziejus
(Lietuvos Nacionalinio muziejaus padalinys).
3.Knygnešių skverelis.
4.Tiltas per Širvintos upę.
5.Paminklinis akmuo, žymintis vietą, kur mirė Vincas Kudirka.
6.Vinco Kudirkos gimnazija.
7.Vinco Kudirkos tiltas per Šešupę.
8.Vinco Kudirkos kapas.
Tekstą iliustruojančių nuotraukų numeracija skliaustuose žalia spalva (pavyzdžiui 1.1)
1. VINCO KUDIRKOS PAMINKLAS VARPO AIKŠTĖJE
1934 m. centrinėje miesto aikštėje pastatytas skulptoriaus Vinco Grybo paminklas tautinio atgimimo šaukliui Vincui Kudirkai (1.1).
Paminklo atidengimo iškilmėse Naumiesčio burmistras Zigmas Skirgaila pasiūlė miestą pavadinti Kudirkos Naumiesčiu (1.2).
Skulptūroje Vincas Kudirka pavaizduotas kviečiantis lietuvius kilti ir vaduotis iš carinės Rusijos priespaudos, laikantis pluoštą „Varpo“ laikraščių. Daktaras karštai tikėjo spaudos galia skleisti laisvės, lietuvybės idėjas ir pažadinti žmonių širdyse jų ilgesį, ryžtą priešintis “pekliškai neteisybei” – spaudos lietuviškais rašmenimis uždraudimui, todėl „Varpo“ kūrimu, redagavimu, leidyba ir platinimu Daktaras rūpinosi labiausiai.
Skulptūra yra iškilusi ant aukšto reljefais papuošto postamento: pietinis vaizduoja Kudirką skambinantį Laisvės varpu, šiaurinis – kenčiantį kalėjime, rytinėje pusėje – eilėraštis ,,Maniesiems“, vakarinėje – „Tautiška giesmė“.
Sovietmečiu čia buvo bene vienintelė vieša vieta Lietuvoje, kur galėjome matyti nepriklausomos Lietuvos himno žodžius (1.3) .
Lapkričio 16-osios vakare, Vinco Kudirkos mirties valandą, kraštiečiai prie šio paminklo pagerbia Daktaro atminimą. Jo idėjų šviesą, tiesą ir aktualumą šiandienos lietuviams liudijame paminklą apjuosdami žvakučių šviesos ratu, giedodami „Tautišką giesmę“.
Prie Vinco Kudirkos paminklo susirenkame paminėti Lietuvai svarbių įvykių, lankomės miesto ir asmeninių švenčių progomis.
Mūsų mieste pabuvojo ir Vinco Kudirkos atminimą pagerbė visi buvę Lietuvos Respublikos prezidentai. Keturi iš jų – Antanas Smetona, Valdas Adamkus, Rolandas Paksas, Dalia Grybauskaitė pasodino po ąžuoliuką.
Antanas Smetona ąžuoliuką pasodino 1934 – 06 – 10, paminklo atidengimo dieną, Dalia Grybauskaitė – 2015 m. minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25 – metį (1.4; 1.5).
2.LIETUVOS NACIONALINIO MUZIEJAUS PADALINYS DAKTARO VINCO KUDIRKOS MUZIEJUS
Daktaro Vinco Kudirkos muziejus pastatytas toje pačioje vietoje, kur 1895 – 1899 m. gyveno tautinės savimonės žadintojas, muzikas, literatas, publicistas Vincas Kudirka (namas nuotraukoje pažymėtas rodykle) (2.1) .
Pirmame aukšte buvo Valerijos Kraševskienės smulkių prekių parduotuvė ir gyvenamieji kambariai, o antrame aukšte gyveno Vincas Kudirka. Tai buvo sunkios jo kovos su mirtina liga ir nepaprastai aktyvios, kryptingos, kūrybingos veiklos metai: rašė ir redagavo slaptą lietuvišką laikraštį „Varpas“, parengė ir išleido lietuviškų dainų rinkinį „Kanklės“, išvertė A. Asniko dramą „Keistutis“, F. Šilerio „Orleano mergelę“, „Vilių Telį“, I. Krylovo pasakėčias, A. Mickevičiaus „Vėlines“. Čia sukūrtos eilės ir sudarytas jų rinkinys „Laisvos valandos“. Jame ir „Tautiška giesmė“, kurią parašęs pranašiškai tarė: „Parašiau himną lietuviams“.
Naumiestyje Vincas Kudirka nuolat buvo sekamas, jo namuose dažnai vykdavo kratos, buvo areštuotas, kalintas Kalvarijoje. Žandarai persekiojo ir su juo bendravusius žmonės. Net kai kurie artimi draugai, mieste sutikę Kudirką iš atsargumo nesisveikindavo, prasilenkdavo lyg nepažįstami.
Amžininkai prisimena, kad Daktaras, saugumo sumetimais, būdavo užrakintas savo kambarėlyje, kur, parimęs ant prie lovos pritvirtintos lentos, rašė. Dailia rašysena primargintus plono, degaus popieriaus lapelius suverdavo ant virbo. Kai žandarai apsupdavo namą ir reikalaudavo, kad Valerija vestų pas Kudirką, tekdavo skubiai viską, ką būdavo didelėmis valios pastangomis, kovodamas su liga parašęs, sudeginti, o po kratos vėl rašyti. Pagalbininkai rankraščius nunešdavo į Širvintos miesto paštą ir išsiųsdavo į Tilžę ar Ragainę spausdinti.
Muziejaus ištakos – mokytojų Elenos Alkimavičienės ir Natalijos Manikienės Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos vidurinėje mokykloje įkurtas muziejus, kuris kraštotyrininkų mokytojų, mokinių dėka išaugo į Vinco Kudirkos muziejų – Maironio literatūros muziejaus padalinį. 1998 m. gruodžio 5 d. duris atvėrė naujas Dr. Vinco Kudirkos muziejaus pastatas – pirmasis nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pastatytas muziejus (2.2) .
Užsukite į Daktaro Vinco Kudirkos muziejų, susipažinkite su varpininkų knygnešių laikmečiui skirtomis ekspozicijomis, keletu išlikusių, mūsų himno autoriaus rankomis liestų, daiktų.
3.KNYGNEŠIŲ SKVERELIS
Lietuvos Knygnešių sąjūdis – unikalus pasaulio tautų istorijoje. Jo dėka lietuvių kalba ir tauta atlaikė 40 metų carinės Rusijos priespaudą – rusinimą, provoslavinimą uždraudus spaudą lietuviškais rašmenimis. Pasienis – knygnešių darbui patogi vieta lėmė Vinco Kudirkos pasirinkimą persikelti gyventi iš Šakių į Naumiestį. Retas išdrįsdavo Vincą Kudirką aplankyti. Vienišas ir ligotas jis rodė dvasinės stiprybės, tautinio patriotizmo, pasiaukojamo darbo, tikėjimo šviesia mūsų tautos ateitimi pavyzdį, svajojo apie Lietuvos valstybę. Jo rašomas, redaguojamas laikraštis „Varpas“ tapo idėjine tautinio atgimimo atrama. Per knygnešių rankas iš spaustuvių Rytų Prūsijoje „Varpo“ žodžiai keliavo į lietuvių namus. Prasminga, kad pasienio mieste, kur ypač aktyviai veikė knygnešiai, yra Knygnešių skverelis. Tilto gatvėje tautodailininko Vido Cikanos sukurtose skulptūrose įamžinti Vinco Kudirkos bendražygiai (3.1)
MARCELĖ BARZDAITYTĖ – knygnešė, Vinco Kudirkos slaugytoja, paskutinių ketverių gyvenimo metų pagalbininkė buityje ir lietuviškų raštų gabenime. Ji perspėdavo apie artėjančius žandarus, juos pergudraudavo, nukreipdavo dėmesį, perduodavo patikimiems žmonėms spaudinius ir nė karto nebuvo sučiupta. Vakarais Marcelė kruopščiai uždengdavo langus, kad piktos akys neužmatytų rašančio Daktaro, o rytais su rankraščiais skubėdavo į Širvintos paštą. Palaidota Kudirkos Naumiesčio kapinėse.
JUOZAS BAGDONAS – gydytojas, knygnešys, visuomenininkas, varpininkas. Dirbo gydytoju Naumiestyje, kartu su Vincu Kudirka telkė, palaikė knygnešių sąjūdį, pats gabeno lietuvišką spaudą iš Prūsijos į Lietuvą. Už draudžiamą veiklą buvo kalintas Kalvarijos kalėjime. Daktarui mirus, perėmė „Varpo“, „Ūkininko“ redagavimą. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, medicinos fakulteto dekanas, Lietuvos blaivinimo sąjungos steigėjas ir vadovas, lietuvių mokslo draugijos narys. Mirė JAV, palaidotas Kudirkos Naumiesčio kapinėse.
ANTANAS BALTRUŠAITIS (ANTANĖLIS) – knygnešių veiklos, spaudos slėpimo, perskirstymo, platinimo Suvalkijoje organizatorius. Dėl to draudžiamo darbo teko daug baudų carinei valdžiai mokėti, iš žandarų save ir kitus išpirkti, kratų patirti, kalėti. Knygnešys rūpinosi, kad Vincas Kudirka galėtų saugiai dirbti. Jis buvo luošas, dažnai lyg elgeta sėdėdavo netoli Daktaro namų, pamatęs artėjant žandarus, užtraukdavo sutartą giesmę. Taip perspėtas Kudirka sudegindavo prirašytus lapus anksčiau negu nekviesti svečiai pasiekdavo jo kambarį.
Tilto gatvėje išlikęs namas Nr 12, kuriame gyveno ir turėjo smulkių prekių parduotuvę knygnešys Antanas Baltrušaitis (3.2).
4.TILTAS PER ŠIRVINTOS UPĘ
Tiltas per Širvintos upę jungia ir skiria dvi valstybes nuo 1422 m., kai Melno Taikos sutartimi buvo patvirtinta valstybių siena Širvintos ir Šešupės upėmis. Tai viena seniausių valstybių sienų Europoje (4.1).
Geografinė padėtis visada darė įtaką pasienio miestų istorijai, žmonių verslams, gyvenimui. Visada buvo pagunda slapta nešti per sieną draudžiamas, bet paklausias prekes ir pelnytis jas parduodant. Daugelis vertėsi javų, arklių, net žmonių kontrabanda, apsukriausieji pragyveno vien iš tarpininkavimo prekybos sandoriuose. Naumiestiečiai buvo noriai priimami į kelių tiesimo, žemės ūkio darbus vokiškoje Širvintoje ir apylinkėse, o Rytprūsių meistrai, ypač kalviai, buvo laukiami Lietuvoje. Senojo tilto, kurio liekanos yra upėje po dabartiniu tiltu, vaizdas tarpukaryje (4.2).
Spaudos draudimo metais išgarsėjo ypatingi kontrabandininkai – knygnešiai. Tiltu bei upių brastomis jie slapta nešė lietuvišką spaudą. Abipus tilto stovėjo pasienio muitinės. Žandarų ir muitininkų budrumą kontrabandininkai stengdavosi sumažinti papirkimu ar gudrumu. Kartais nepavykdavo, todėl Naumiesčio muitinės kieme dažną savaitgalį būdavo konfiskuotų prekių išpardavimai. Įkliuvusius knygnešius bausdavo griežtai: kalėjimas, areštas, bauda, tremtis.
Šiuo tiltu Valerija Kraševskienė nunešė “Tautiškos giesmės” rankraštį į Širvintos miesto paštą ir išsiuntė į Oto Mouderodės spaustuvę Tilžėje. Slapta leidžiamo lietuviško laikraščio „Varpas“ dešimtmečiui skirtame numeryje pirmą kartą išspausdinti “Tautiškos giesmės“ žodžiai ir natos (4.3)
Širvinta – vienintelis po Antrojo pasaulinio karo Europoje neatstatytas miestas. Šio gražaus, modernaus Rytų Prūsijos miesto centre puikavosi gotikinė Šv. Emanuelio bažnyčia (1856 – 1946 m.) panaši į Kiolno katedrą
Dabar už tilto karinis Rusijos federacijos Kaliningrado srities poligonas (4.4)
Daugiau apie dingusį Širvintos miestą galite sužinoti mokytojų Irenos ir Antano Spranaičių įkurtame muziejuje “ŠIRVINTOS KAMPELIS“ Dariaus ir Girėno bei Tilto gatvių kampe Nr. 24 ir Žemaičių šeimos sukauptų istorinių radinių ekspozicijoje Dariaus ir Girėno g. 2.
5.VINCO KUDIRKOS GIMNAZIJA
1918 m., paskelbus Lietuvą nepriklausoma valstybe, miesto savivaldos iniciatyva pradėta rūpintis Vinco Kudirkos atminimo įamžinimu mieste, kur jis gyveno, dirbo, yra palaidotas. Už žmonių suaukotas ir valdžios skirtas lėšas greta memorialinės vietos pastatyta mokykla. Ji duris atvėrė 1932 m. rugsėjo 4 d. Pastatas, to meto sąlygomis, buvo modernus: su vandentiekiu, kanalizacija, centriniu šildymu. Aktų salės sienas puošė citata iš „Tautiškos giesmės“ – Lietuvos himno. (5.1).
1945 m. mokykla tapo Kudirkos Naumiesčio vidurine.
Sovietmečiu „Tautiškos giesmės„ žodžiai buvo paslėpti po tinko, dažų sluoksniais.
1958 m., minint Vinco Kudirkos 100 – ąsias gimimo metines, vidurinei mokyklai suteiktas Vinco Kudirkos vardas.
2005 m. – mokykla tapo Vinco Kudirkos gimnazija (5.2).
2018 m. buvęs pradinės mokyklos pastatas renovuotas, sugrąžinta jo puošmena – Vytis, restauruoti “Tautiškos giesmės” žodžiai aktų salėje. (5.3)
Išsikėlus Vinco Kudirkos muziejui gimnazijoje liko mokyklos istorijos ekspozicija. Ten galima įsigyti pažintinio maršruto „Vinco Kudirkos keliais Kudirkos Naumiestyje“ informacinių lankstinukų.(5.4).
6.PAMINKLINIS AKMUO
ŽYMINTIS PASKUTINIŲJŲ VINCO KUDIRKOS NAMŲ VIETĄ
Paminklinis akmuo šalia dabartinio Vinco Kudirkos gimnazijos pastato žymi istorinę vietą. Čia kukliame mediniame name Daktaras Vincas Kudirka praleido paskutiniuosius gyvenimo mėnesius, nuo 1899 m. pavasario iki lapkričio 16 d. Čia jo ranka dailia rašysena išvedžiojo paskutiniuosius Adomo Mickevičiaus kūrinio „Konradas Valenrodas“ vertimo žodžius: „Jau užbaigiau dainą…“ (6.1)
Tradiciškai taką į namą, kur mirė ir buvo pašarvotas Vincas Kudirka, moterys nubarstė eglišakėmis. Žandarai liepė šakeles surinkti, kad žmonės nežinotų apie Daktaro mirtį, kad neateitų atsisveikinti. Lydinčių Vincą Kudirką į amžinojo poilsio vietą Meištų kalnelyje procesijoje būta daugiau žandarų nei artimųjų.
Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valdžia norėjo namelį nupirkti ir įrengti muziejų, bet jo savininkė O. Šneiderienė, suprasdama istorinę vietos vertę lietuviams, užsiprašė nerealios sumos. Todėl už Daktaro atminimo įamžinimui skirtas lėšas greta istorinės vietos nutarta pastatyti Vinco Kudirkos pradinę mokyklą.
Pirmasis paminklinis akmuo VincoKudrkos paskutiniųjų namų vietoje pastatytas 1971 m. (bareljefo autorius Vladas Pleškūnas)(6.2).
Dabartinis akmuo – 2008 m. pastatytas Gedimino Agliniškio ir gimnazijos bendruomenės iniciatyva (bareljefo autorius Juozas Žarys) (6.3)
7.VINCO KUDIRKOS TILTAS
Pirmasis tiltas per Šešupę pastatytas 1877 m. Šiuo mediniu tiltu Vincas Kudirka eidavo pasivaikščioti į pušyną įkvėpti sveikatą stiprinančio oro (7.1)
Meniškam žmogui kilo mintis, kad šio tilto likimas daug kuo panašus į Lietuvos vargus carinės Rusijos priespaudos laikais. Vincas Kudirka šmaikščiai ir taikliai tai aprašė satyroje ,,Lietuvos tilto atsiminimai“. Talentingo kūrėjo dėka tiltas tapo pavyzdžiu, kaip reikia saugoti, branginti savo tautinę esybę, vertybes – lyg tą senąją, lietuvio rankų su meile nuobliuotą tilto atramą.1914 m., Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, atsitraukdami iš miesto tiltą sudegino rusų kareiviai.
Antrasis tiltas – medinis, laikinas, 1915 m. vokiečių paskubomis suręstas, vienos eismo juostos karo ir gyventojų reikmėms. Jį patys vokiečii ir nugriovė, kai pastatė geresnį (7.2).
Trečiasis tiltas – medinis, dviejų eismo juostų, su lydlaužomis vokiečių pastatytas 1917 m. Jis buvo tvirtas, bet nepakankamai aukštas, todėl pavasario potvynių metu neretai būdavo apsemiamas (7.3)
Ketvirtasis tiltas – gelžbetoninis, pradėtas statytas 1938 m. ruošiantis minėti Lietuvos nepriklausomybės 20-metį. Tiltą norėta pavadinti Vinco Kudirkos vardu, todėl skulptorius Juozas Zikaras jam papuošti sukūrė du bareljefus: viename Vinco Kudirkos atvaizdas, kitame – Lietuvos Susisiekimo ministerijos emblema ir užrašas XX (20 metų nepriklausomai Lietuvos Respublikai)
Iškilmės planuotu laiku neįvyko dėl pastebėtų tilto dangos trūkumų, užtrukusių jų šalinimo darbų ir dėl prasidėjusio karo.
1962 m. tiltas pavadintas V. Zimino vardu. Buvo teigiama, kad šis sovietinės armijos karininkas vadovavo išminavimo darbams ir išgelbėjo tiltą nuo susprogdinimo. Naumiestiečiai prisimena, kad J. Pažereckas, J. Simanavičius ir V. Šuopys vokiečių Šešupe tilto link nutiestus laidus jau anksčiau buvo radę ir perkirpę.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rūpintasi sugrąžinti tiltui Vinco Kudirkos vardą ir bareljefus. Iškilmės įvyko 1996 m., minint Vinco Kudirkos satyros „Lietuvos tilto atsiminimai“ sukūrimo 100 – metį (7.4).
Originalus bareljefas su Vinco Kudirkos atvaizdu saugomas Dr. Vinco Kudirkos muziejuje. Tilte įmontuotos kopijos.
Penktasis tiltas yra statomas. 2026 m. rugpjūčio mėnesį jis sujungs Kudirkos Naumiesčio vietoves abipus Šešupės, atrodys taip pat tik bus platesnis.
8.DAKTARO VINCO KUDIRKOS KAPAS
Mūsų krašto žemė priglaudė rašytoją, poetą, satyriką, vertėją, muziką, publicistą, Lietuvos tautinio atgimimo šauklį daktarą Vincą Kudirką.
Kapą puošia tvirto, giliai į Lietuvos žemę šaknis įleidusio, bet pačiame stiprume audros nulaužto, ąžuolo pavidalo paminklas – prasmingo, bet trumpo Vinco Kudirkos gyvenimo simbolis. Antkapinis paminklas pastatytas 1902 metais, jame buvo iškalti „Tautiškos giesmės“ žodžiai. Pirminis vaizdas išliko tik dailininko Loevy piešinyje (8.1). Caro valdininkų įsakymu po metų žodžiai buvo iškapoti. Iki mūsų dienų akmenyje išliko kirčių žymės.
1990 m. pirmosios mūsų mokyklos abiturientų laidos auklėtinio Romo Treiderio rūpesčiu paminklo įrašas atkurtas atskiroje plokštėje. Kirčių žymės paminkle paliktos, kad primintų lietuviams rusiškojo imperializmo kėslus sunaikinti mus kaip tautą ir kad skatintų mūsų budrumą, vienybę, kad stiprintų tautinius jausmus ir asmeninę atsakomybę už Lietuvos likimą.
Kasmet, gruodžio 30-ąją, Vinco Kudirkos gimimo dienos išvakarėse, prie Daktaro kapo susirenka naumiestiečiai, miesto svečiai. Kapą papuošia Lietuvos prezidento, šakiečių, naumiestiečių gėlių puokštės, skaisčiai sužimba žvakių liepsnelės – pagarbos ir atminimo dovana visų laikų žymiausiam naumiestiečiui. (8.2)
Grafikos darbai miesto plane sukurti Birutės Adomavičienės mokinių.
Tekstai G. Žemaitienės, nuotraukos R. Abromo, senieji Vladislavovo /Naumiesčio, Širvintos miestų vaizdai iš Žemaičių šeimos rinkinio.
